Katedroje narkotikais prekiavęs Mečka: ištrūkau iš pragaro
Kauno bazilikoje narkotikus pardavinėjęs Mečislovas Ivanauskas neabejoja, kad Dievas už pakarpos jį ištraukė iš velnio nagų. Dabar jis - aktyvus Veiklių žmonių bendrijos narys.
„Kai eidavau Kauno senamiesčio gatvėmis, užuosdavau, kuriuose namuose gaminami narkotikai. Gyvenau tik dėl dviejų tikslų: įsileisti į veną narkotikų ir ką nors pavogti, kad vėl galėčiau jų įsileisti", - taip apie savo praeitį pasakojo M.Ivanauskas.
Redakcijoje jis apsilankė su likimo draugu Valdu Palšiu. Vyrai sutiko papasakoti apie jų gyvenimuose įvykusį netikėtą perversmą.
Nustebo nepavykus savižudybei
Prieš interviu jie paprašė kelių minučių maldai: „Mes čia susirinkome, Viešpatie, ne dėl to, kad pasimėgautume savo puikybe, bet kad šlovintume tave, Viešpatie. Nes tavo dėka esame ištraukti iš liūno, iš kalėjimų, nes tu mus apdovanojai nauju gyvenimu, Viešpatie."
Prie redakcijos pokalbių stalo nusprendę pasimelsti tvirti vyrai atrodė neįprastai. Sakyčiau, meldėsi vyriškai. Tarsi būtų vienas kitą paraginę: nagi, vyručiai, dabar supliekime kortomis.
Kai malda baigėsi, vyrai atvirai ėmė pasakoti apie tą pragarą, kuriame buvo, ir neįtikėtiną kelią iš jo.
M.Ivanauskas:
- Viskas prasidėjo kalėjime. Kai tik pirmą kartą į veną įsileidau narkotikų, pasakiau: tai man labai patinka ir aš kaifuosiu visą laiką.
Ir prakaifavau dvidešimt metų, vieną mėnesį ir 25 dienas. Suskaičiavau tiksliai. Tik tuomet nežinojau, kad apsvaigęs patekau į šėtono pinkles.
Nejaučiau paties svarbiausio - Dievas visada buvo šalia ir mane saugojo. Tą dabar suprantu labai aiškiai. Kartą sugalvojau nusižudyti ir į veną susileidau dvi ampules silikono - užmušančią dozę. Taip nusprendžiau todėl, kad grėsė įkalinimas Lukiškėse.
Žinojau, kad ten negausiu stiprių narkotikų, o be jų negalėdavau ištverti daugiau kaip tris valandas. Atrodė geriau mirti, negu gyventi be heroino. Susileidęs silikoną nugriuvau, šimtu procentų įsitikinęs - viskas, baigiu tą gyvenimėlį.
Man buvo labai keista, kad netrukus atsibudau. Mama iškvietė daktarus. Jie ant adatos rado silikono ir nusprendė, kad aš adatą tyčia truputį pamirkiau silikone, kad pagąsdinčiau mamą, neva noriu nusižudyti.
Narkotikai - pamušale
- Tada į Lukiškes nepatekau - gavau tik baudą. Narkomanas negauna narkotikų už dyką, bet narkomanas ir niekur nedirba. Todėl vogiau, ką galėjau. Iš pradžių tai buvo nemenkos vagystės, paskui jau vogiau, kas tik pasitaikydavo po ranka, ką sugebėjau vogti.
Gyvenimas tapo labai paprastas: vagi tam, kad įsileistum narkotikų, o leidiesi tam, kad galėtum vogti. Ir taip daug metų. O paskutinius dvejus metus jau leisdavausi heroiną kartu su amfetaminu, nes kitaip nebejausdavau „kaifo". Išeidamas į gatvę kelias narkotikų dozes turėdavau pamušale: jos buvo reikalingos tuo atveju, jei patekčiau į netikėtą situaciją ir negaučiau planuotų narkotikų. Paniškai bijojau, kad neprasidėtų vadinamosios „lomkės", kurios primena kankinimą įkaitintomis žnyplėmis.
Mano organizmas, kurį anksčiau lavinau aktyviai sportuodamas, buvo virtęs griuvėsiais. Kai įtikėjęs į Jėzų Kristų atėjau pas gydytoją pasitikrinti sveikatos, ji stebėjosi: vienas inkstas neveikia, kitas - kažkoks susisukęs.
Išgirdusi, kad 20 metų vartojau narkotikus, medikė pasakė, kad dabar gyvenu į skolą.
Susitikimas Laisvės alėjoje
- Kartą ėjau Laisvės alėja ir dairiausi, iš kokios parduotuvės ar kišenės būtų galima ką nors pavogti, ir sutikau seną pažįstamą, kurio nebuvau matęs kelerius metus.
Aišku, kai susitinka du seni vagys, narkomanai, kokia gali būti kalba: turi pinigų, žinau, kur yra „kaifo". Jis sako: žinai, aš jau „nekaifuoju". Tai, sakau, ką tik išėjai iš valdybos (taip vadinome VPK areštinę). Ne, sako, mane Jėzus išgydė.
O aš galvoju: eik tu sau, ką jis kalba. Man tuomet Jėzus buvo kažkas panašaus į skraidančią lėkštę.
Aš metus Katedroje pardavinėjau narkotikus, bet nemačiau ten Jėzaus. Tai buvo nebloga vieta pardavinėti narkotikus, nes Katedroje nesilankydavo policininkai. Na, dabar jie, aišku, jau gali pradėti ten lankytis.
Apuostė tapetus
- Tas mano draugas atrodė toks „užsikaifavęs", toks laimingas, kaip po „džefo". Jis buvo labai energingas ir pasakojo, kad Jėzus prieš du tūkstančius metų numirė ir už mane. Na, galvoju, vaikeli, tau jau tikrai blogi popieriai. Kaip jis galėjo už mane numirti prieš 2 tūkst. metų? O dar kai pasakė, kad tas Jėzus žydas, galvoju: viskas aišku su tuo mano draugu, nes kaip gali žydas padėti lietuviui.
Draugas įkalbėjo mane nuvažiuoti į jo butą ir pažiūrėti filmukų apie Dievo šlovinimą. Na, galvoju, važiuojam, jei taip nori. Bet aš važiavau ne dėl filmukų ar kad labai susidomėjau Jėzumi. Man tada Jėzus buvo dzin. Važiavau įsitikinti, ar jo bute tikrai nebedaroma kaifo.
Aš, senas narkomanas, narkotikus užuosdavau iš kvapo. Jausdavau, kokio kvapo prisigėrę tapetai.
Kai nuėjau pas jį į namus, iš karto pajutau: jokio narkotikų kvapelio, nesimatė specialių puodų, kitų indų. Tik Biblijos.
Skambėjo šlovinimo dainos. Man labai patiko šlovinimo daina „Za vsio zaplačeno"(„Už viską sumokėta"), kuri buvo atliekama kalėjimo dainų stiliumi. Ta daina suvirpino kažkokią širdies stygą.
Pramiegojo „šyrkę"
- Tuomet dozę leisdavausi kas tris valandas. Leidausi ir pas draugą: klausiausi šlovinimo dainų ir man tai atrodė kaip maloni pramogėlė. Atėjo vidurnaktis. Vidurnaktį visada susileisdavau naktinę, kiek mažesnę, narkotikų dozę ir eidavau miegoti. Lygiai po trijų valandų nubusdavau ir vėl įsileisdavau. Tą patį pakartodavau 6 valandą. O 9 valandą ryto jau reikėdavo leistis dienos dozę - didesnę porciją.
Prieš užmiegant draugas pasiūlė pasimelsti už mane, kad Dievas man duotų ramybę. Jei nori, sakau, melskis. Aš pats nežinojau nė vieno maldos žodžio. Užmigau ir atsibudau 7 valandą. Galvoju: nieko sau.
Narkomanai niekada nepramiega. Jie kaip žadintuvai. Nebent susileidžia krūvą relaniumo ir sedukseno. Tai buvo pirmas ženklas, kad kažkas atsitiko.
Vos tik atsikėlęs susiradau švirkštą ir atlikau įprastą procedūrą. Dienai bėgant dar keletą kartų susileidau, ir narkotikai baigėsi. Aš žinojau: jei pasiliksiu tame bute be narkotikų, bus ragas.
Prasidės žiauriai kankinančios „lomkės". Klaiki būsena, kai pradedi „minti dviratį". Kojos negali būti vienoje vietoje, rankos negali, ašaros bėga, prakaitas pila, atrodo, kad kiekvieną ląstelę suktų įkaitintomis žnyplėmis. Bet tai tik fizinis skausmas. Po jo ateina klaiki dvasinė tuštuma.
Draugas ragino pasilikti bute. Sako, Jėzus tau jau padėjo - tu pramiegojai dvi savo „šyrkes" (narkotikų įsileidimus). Sako, bandyk toliau. Nusprendžiau pasilikti, nors netikėjau, kad kas nors bus.
Vakare, prieš naktį, pradėjo darytis blogai. Visi ėmė melstis už mane, ir aš užmigau. Ir atsibudau paryčiais. Pirmi mano žodžiai buvo: žinai, tas tavo Dievas - tikras burtininkas. Aš žinojau, kaip narkomanas, kad tai, kas įvyko, negalėjo įvykti, nes žmogus to negali padaryti savo valia. Draugas sako: Jėzus padarė tau stebuklą. Ir paragino eiti pasimelsti.
Nežinojo, kaip melstis
- Mane visą suko, laužė, bet širdyje jutau tokį džiaugsmą - eik tu sau. Tai, kas įvyko, buvo antgamtiška, visiškai nesuprantama. Kai pasakė - eik pasimelsti, šokau iš lovos, nubėgau į tokį kambariuką.
Bet nemokėjau jokių maldų. Nė žodžio. Tada aš sakau: Jėzau, jei tu esi toks iš tikrųjų, kaip draugeliai sako, padaryk iš manęs ne narkomaną. Aš nekaifuosiu, nevogsiu ir eisiu dirbti. Tiesa, mintį, kad eisiu dirbti, po penkių minučių atmečiau, nes nieko nemokėjau. Darbo stažas - nulis. Specialybė - vagis.
Pajuto didelę gėdą
-Paskui pasiūlė važiuoti į bažnyčią. Na, galvoju, ne - metus prasėdėjau bažnyčioje, pardavinėjau narkotikus, ką aš ten naujo pamatysiu.
Katedroje visada sėdėdavau apkiautęs, dairydavausi į paveikslus, žmones ir kartais pagalvodavau: eik tu sau, kiek tie žmonės turi problemų, jei meldžiasi. O kad aš turiu didelių bėdų, net nesusimąstydavau.
Man pasakė, kad važiuosime į maldos namus, kokių nemačiau - Sekmininkų bažnyčią. Sekmininkų bažnyčia - netoli Soboro. O prie Soboro yra du taškai, kuriuose pardavinėjami narkotikai. Aš tuose taškuose narkotikų gaudavau ir dykai.
Tada eidamas į bažnyčią galvojau: kai išeisiu iš bažnyčios, eisiu narkotikų. Bet bažnyčioje širdis vėl suvirpėjo. Pamačiau daug žmonių, šlovinimai vyko labai nuoširdžiai, skambėjo roko muzika. Tai man patiko. Ir dabar man patinka tokie šlovinimai, kad būtų, ūch, kaip geras rokas, uždegantys. Bažnyčioje nuėjau ieškoti pastoriaus. Suradęs sakau: aš narkomanas, draugelis atvedė, sakė, kad už mane pasimelsite. Tuomet pastorius per mikrofoną kreipėsi į susirinkusius: na, bažnyčia, melskimės, turime narkomaną. Ir man pasidarė baisiai gėda. Daug kas linksniuodavo, kad esu narkomanas, vagis, tačiau man niekada nebūdavo gėda.
Tada pirmą kartą per 20 metų pajutau gėdą. Pastorius sako: ar tu priimi Jėzų į širdį? Nežinojau, kaip tai suprasti ir ką atsakyti.
Dabar žinau, kad jis kalbėjo atgailos maldą, kurią aš kartodamas priėmiau Jėzų į širdį. Žmonės meldėsi, ir aš atsibudau gulėdamas ant grindų. Bet neatsimenu, kaip nugriuvau.
Kai atsisėdau, visas degiau ir buvau šlapias. Bet tai buvo ne tas prakaitas, kai išgyveni abstinenciją. Tuomet tas prakaitas dvokia, yra lipnus, o tada buvau šlapias, bet nebuvo smarvės.
Išėjęs iš bažnyčios sustabdžiau maršrutinį taksi ir važiavau namo. Pusiaukelėje staiga galvoju: kodėl aš važiuoju namo. Juk neturiu narkotikų! Reikia lėkti į tašką dozės pasiimti! Ir tada supratau, kad aš jau nebenoriu „kaifo". Suvokiau: su narkotikais baigta, tai, kas įvyko, buvo tikra. Viskas. Tai atsitiko 2001 metais.
Tėvas užkapojo diržu
„Panašią istoriją galėtų papasakoti ne vienas Veiklių žmonių bendrijos narys", - teigė tai pačiai bendrijai priklausantis V.Palšis.
Jis papasakojo savo istoriją.
V.Palšis:
- Kai buvau ketverių metų, tėvas mane tiesiog užkapojo diržu. Nuo to laiko pradėjau jo nekęsti. Ieškojau meilės: glaudžiausi prie motinos, glaudžiausi prie pažįstamų. Kiek prisimenu, visada buvau negeras, tiesiog parazitas.
Anksti pradėjau gerti - taip ieškojau nusiraminimo, nes norėjau mylėti ir būti mylimas. Tačiau to neradau. Grįžęs iš armijos pradėjau dar labiau gerti. Pradėjau daryti nusikaltimus, buvau pasodintas į kalėjimą, kur praleidau 17 metų.
Kalėjime pradėjau vartoti narkotikus. Manyje virė neapykanta. Kai per TV pamatydavau besišypsančius žmones, norėdavau juos primušti. Kai atlikinėjau paskutinę bausmę, susirgau džiova. Taip pat sirgau hepatitu C, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, širdies ligomis. Kartą vienas kalinys pakvietė mane į koplytėlę, sakė, kad aš ten rasiu ramybę.
Man buvo juokinga, bet aš nuėjau. Lyg ir žinojau, kad Dievas yra, bet galvojau, kad jis neturi nieko su manimi bendra. Koplytėlėje išgirdau kalbant apie Jėzų. Pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Dažnai su pastoriumi kalbėdavau nusidėjėlio maldą.
Visus pamilo
Vieną dieną vaikščiojau stadione ir šaukiau į debesis: Jėzau, jei gali, pakeisk mano situaciją, juk viskas yra tavo rankose... Ir tą naktį mane aplankė sapnas. Žemės rutulys, žalia pieva ir ant jos guliu aš nukryžiuotas. Mano krūtinė kilnojasi ir iš jos nori kažkas išsiveržti lauk. Staiga mano krūtinė plyšo. Iš jos iššoko juodas, perlamutrinio žvilgesio kamuolys, šovė į kosmosą, tapo kometa su šleifu ir dingo iš akių. Kai rytą atėjau į kalėjimo valgyklą, žiūrėjau į žmones ir norėjau sakyti kiekvienam: „Aš myliu tave". Žodis „myliu" tiesiog veržėsi iš manęs. Bet sukandęs dantis tylėjau, nes žinojau, kad manęs nesupras.
Kai išėjau iš kalėjimo, neturėjau kur eiti. Kelerius metus gyvenau nakvynės namuose. Neturėjau darbo, ką valgyti, bet turėjau Jėzų...
Susiradau motiną, ji sirgo krūties vėžiu. Po kurio laiko mirė. Verkiau, šaukiausi Jėzaus norėdamas sužinoti, kur ji nuėjo po mirties, nes jos gyvenimas buvo nuodėmingas. Ir jis atsakė į mano klausimą; į mane nužengė ramybė, giliai viduje išgirdau žodžius: „Prieš pusantrų metų tave išleidau į laisvę, kad mano Dvasia, veikdama per tave, paliestų tavo motiną, ji atgimtų iš aukštybių ir aš ją galėčiau pasiimti pas save."
Dabar mano gyvenimas susitvarkė. Turiu žmoną, 4 kambarių butą, turiu sūnų, kuriam 3 metai, laukiam kito lapkričio mėnesį ir esu vienas laimingiausių žemėje žmonių.
Tiesa, netekau nuolatinio darbo. Bet tai normalu - tam tikrų problemų visada yra, bet aš turiu ramybę. Problemos tikrai pasitrauks.
Neužmiršo kalėjimo draugų
- Kiekvieną pirmadienį mes, Veiklių žmonių bendrijos nariai, lankomės kalėjimuose. Ten dar yra tų, su kuriais sėdėjau. Daugelis sako: tu man esi liudijimas, nes aš pamenu, koks tu buvai, ir matau, koks esi dabar. Tikime, kad Dievas gyvas, kad jis keičia.
Kokie dalykai vyrams aktualūs kalėjimuose? Cigaretės, arbatos, kavos. Ir moterys. Bet moterų ten nėra, todėl visi masturbuojasi. Bet nemažai vyrų kalėjimuose jau gyvena laisvi - išsivadavę iš nuodėmių nelaisvės.
Aš pats 26 metus rūkiau. Jau šešeri metai nerūkau, pas svetimas nevaikštau ir esu laimingas. O kai pamatau gražią moterį?
Na, akių geismas lyg ir yra. Pavyzdžiui, Mečka į gražią moterį žiūri kaip į puikų Dievo kūrinį.
Man gali būti ir gražiausia, ir nuogiausia, bet aš jos negeidžiu, tikrai negeidžiu. Savos geidžiu.
Nenuodėmiauk, ir Dievas prie tavęs prieis. Dievas prie kiekvieno prieina.
Vienija veiklius krikščionis
Apie Veiklių žmonių bendrijos veiklą papasakojo šios organizacijos narys Gintaras Delnikaitis:
„1952 metais Tarptautinę veiklių žmonių bendriją įkūrė amerikiečių fermeris Demosas Shakirianas. Organizacija vienija įvairių krikščioniškų bažnyčių atstovus, pati nebūdama bažnyčia.
1993 m. bendrija įsikūrė ir Kaune, dabar čia veikia penki skyriai.
Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį Kauno viešbutyje „Reval Hotel" 16 valandą rengiame susitikimus, kurių metu žmonės pasakoja apie tai, kaip juos palietė Dievas, meldžiamės už tuos, kuriems reikia pagalbos.
Bendrijos nariai vykdo aktyvią socialinę veiklą, kuri finansuojama tik privačiomis lėšomis. Daugiausia dėmesio skiriame įkalintiems žmonėms. Nuolat pas juos lankomės, teikiame materialinę ir dvasinę paramą.
Interneto puslapyje www.vzb.lt galima rasti daugiau informacijos apie skyrių veiklą."
Arūnas DAMBRAUSKAS
LS korespondentas
2009-10-03
Šaltinis http://www.lrytas.lt/?data=20091003&id=lso03_a7091003&p=1&sk_id=99&view=2
DISKUTUOK APIE ŠĮ STRAIPSNĮ
Prieš interviu jie paprašė kelių minučių maldai: „Mes čia susirinkome, Viešpatie, ne dėl to, kad pasimėgautume savo puikybe, bet kad šlovintume tave, Viešpatie. Nes tavo dėka esame ištraukti iš liūno, iš kalėjimų, nes tu mus apdovanojai nauju gyvenimu, Viešpatie."
Prie redakcijos pokalbių stalo nusprendę pasimelsti tvirti vyrai atrodė neįprastai. Sakyčiau, meldėsi vyriškai. Tarsi būtų vienas kitą paraginę: nagi, vyručiai, dabar supliekime kortomis.
Kai malda baigėsi, vyrai atvirai ėmė pasakoti apie tą pragarą, kuriame buvo, ir neįtikėtiną kelią iš jo.
M.Ivanauskas:
- Viskas prasidėjo kalėjime. Kai tik pirmą kartą į veną įsileidau narkotikų, pasakiau: tai man labai patinka ir aš kaifuosiu visą laiką.
Ir prakaifavau dvidešimt metų, vieną mėnesį ir 25 dienas. Suskaičiavau tiksliai. Tik tuomet nežinojau, kad apsvaigęs patekau į šėtono pinkles.
Nejaučiau paties svarbiausio - Dievas visada buvo šalia ir mane saugojo. Tą dabar suprantu labai aiškiai. Kartą sugalvojau nusižudyti ir į veną susileidau dvi ampules silikono - užmušančią dozę. Taip nusprendžiau todėl, kad grėsė įkalinimas Lukiškėse.
Žinojau, kad ten negausiu stiprių narkotikų, o be jų negalėdavau ištverti daugiau kaip tris valandas. Atrodė geriau mirti, negu gyventi be heroino. Susileidęs silikoną nugriuvau, šimtu procentų įsitikinęs - viskas, baigiu tą gyvenimėlį.
Man buvo labai keista, kad netrukus atsibudau. Mama iškvietė daktarus. Jie ant adatos rado silikono ir nusprendė, kad aš adatą tyčia truputį pamirkiau silikone, kad pagąsdinčiau mamą, neva noriu nusižudyti.
Narkotikai - pamušale
- Tada į Lukiškes nepatekau - gavau tik baudą. Narkomanas negauna narkotikų už dyką, bet narkomanas ir niekur nedirba. Todėl vogiau, ką galėjau. Iš pradžių tai buvo nemenkos vagystės, paskui jau vogiau, kas tik pasitaikydavo po ranka, ką sugebėjau vogti.
Gyvenimas tapo labai paprastas: vagi tam, kad įsileistum narkotikų, o leidiesi tam, kad galėtum vogti. Ir taip daug metų. O paskutinius dvejus metus jau leisdavausi heroiną kartu su amfetaminu, nes kitaip nebejausdavau „kaifo". Išeidamas į gatvę kelias narkotikų dozes turėdavau pamušale: jos buvo reikalingos tuo atveju, jei patekčiau į netikėtą situaciją ir negaučiau planuotų narkotikų. Paniškai bijojau, kad neprasidėtų vadinamosios „lomkės", kurios primena kankinimą įkaitintomis žnyplėmis.
Mano organizmas, kurį anksčiau lavinau aktyviai sportuodamas, buvo virtęs griuvėsiais. Kai įtikėjęs į Jėzų Kristų atėjau pas gydytoją pasitikrinti sveikatos, ji stebėjosi: vienas inkstas neveikia, kitas - kažkoks susisukęs.
Išgirdusi, kad 20 metų vartojau narkotikus, medikė pasakė, kad dabar gyvenu į skolą.
Susitikimas Laisvės alėjoje
- Kartą ėjau Laisvės alėja ir dairiausi, iš kokios parduotuvės ar kišenės būtų galima ką nors pavogti, ir sutikau seną pažįstamą, kurio nebuvau matęs kelerius metus.
Aišku, kai susitinka du seni vagys, narkomanai, kokia gali būti kalba: turi pinigų, žinau, kur yra „kaifo". Jis sako: žinai, aš jau „nekaifuoju". Tai, sakau, ką tik išėjai iš valdybos (taip vadinome VPK areštinę). Ne, sako, mane Jėzus išgydė.
O aš galvoju: eik tu sau, ką jis kalba. Man tuomet Jėzus buvo kažkas panašaus į skraidančią lėkštę.
Aš metus Katedroje pardavinėjau narkotikus, bet nemačiau ten Jėzaus. Tai buvo nebloga vieta pardavinėti narkotikus, nes Katedroje nesilankydavo policininkai. Na, dabar jie, aišku, jau gali pradėti ten lankytis.
Apuostė tapetus
- Tas mano draugas atrodė toks „užsikaifavęs", toks laimingas, kaip po „džefo". Jis buvo labai energingas ir pasakojo, kad Jėzus prieš du tūkstančius metų numirė ir už mane. Na, galvoju, vaikeli, tau jau tikrai blogi popieriai. Kaip jis galėjo už mane numirti prieš 2 tūkst. metų? O dar kai pasakė, kad tas Jėzus žydas, galvoju: viskas aišku su tuo mano draugu, nes kaip gali žydas padėti lietuviui.
Draugas įkalbėjo mane nuvažiuoti į jo butą ir pažiūrėti filmukų apie Dievo šlovinimą. Na, galvoju, važiuojam, jei taip nori. Bet aš važiavau ne dėl filmukų ar kad labai susidomėjau Jėzumi. Man tada Jėzus buvo dzin. Važiavau įsitikinti, ar jo bute tikrai nebedaroma kaifo.
Aš, senas narkomanas, narkotikus užuosdavau iš kvapo. Jausdavau, kokio kvapo prisigėrę tapetai.
Kai nuėjau pas jį į namus, iš karto pajutau: jokio narkotikų kvapelio, nesimatė specialių puodų, kitų indų. Tik Biblijos.
Skambėjo šlovinimo dainos. Man labai patiko šlovinimo daina „Za vsio zaplačeno"(„Už viską sumokėta"), kuri buvo atliekama kalėjimo dainų stiliumi. Ta daina suvirpino kažkokią širdies stygą.
Pramiegojo „šyrkę"
- Tuomet dozę leisdavausi kas tris valandas. Leidausi ir pas draugą: klausiausi šlovinimo dainų ir man tai atrodė kaip maloni pramogėlė. Atėjo vidurnaktis. Vidurnaktį visada susileisdavau naktinę, kiek mažesnę, narkotikų dozę ir eidavau miegoti. Lygiai po trijų valandų nubusdavau ir vėl įsileisdavau. Tą patį pakartodavau 6 valandą. O 9 valandą ryto jau reikėdavo leistis dienos dozę - didesnę porciją.
Prieš užmiegant draugas pasiūlė pasimelsti už mane, kad Dievas man duotų ramybę. Jei nori, sakau, melskis. Aš pats nežinojau nė vieno maldos žodžio. Užmigau ir atsibudau 7 valandą. Galvoju: nieko sau.
Narkomanai niekada nepramiega. Jie kaip žadintuvai. Nebent susileidžia krūvą relaniumo ir sedukseno. Tai buvo pirmas ženklas, kad kažkas atsitiko.
Vos tik atsikėlęs susiradau švirkštą ir atlikau įprastą procedūrą. Dienai bėgant dar keletą kartų susileidau, ir narkotikai baigėsi. Aš žinojau: jei pasiliksiu tame bute be narkotikų, bus ragas.
Prasidės žiauriai kankinančios „lomkės". Klaiki būsena, kai pradedi „minti dviratį". Kojos negali būti vienoje vietoje, rankos negali, ašaros bėga, prakaitas pila, atrodo, kad kiekvieną ląstelę suktų įkaitintomis žnyplėmis. Bet tai tik fizinis skausmas. Po jo ateina klaiki dvasinė tuštuma.
Draugas ragino pasilikti bute. Sako, Jėzus tau jau padėjo - tu pramiegojai dvi savo „šyrkes" (narkotikų įsileidimus). Sako, bandyk toliau. Nusprendžiau pasilikti, nors netikėjau, kad kas nors bus.
Vakare, prieš naktį, pradėjo darytis blogai. Visi ėmė melstis už mane, ir aš užmigau. Ir atsibudau paryčiais. Pirmi mano žodžiai buvo: žinai, tas tavo Dievas - tikras burtininkas. Aš žinojau, kaip narkomanas, kad tai, kas įvyko, negalėjo įvykti, nes žmogus to negali padaryti savo valia. Draugas sako: Jėzus padarė tau stebuklą. Ir paragino eiti pasimelsti.
Nežinojo, kaip melstis
- Mane visą suko, laužė, bet širdyje jutau tokį džiaugsmą - eik tu sau. Tai, kas įvyko, buvo antgamtiška, visiškai nesuprantama. Kai pasakė - eik pasimelsti, šokau iš lovos, nubėgau į tokį kambariuką.
Bet nemokėjau jokių maldų. Nė žodžio. Tada aš sakau: Jėzau, jei tu esi toks iš tikrųjų, kaip draugeliai sako, padaryk iš manęs ne narkomaną. Aš nekaifuosiu, nevogsiu ir eisiu dirbti. Tiesa, mintį, kad eisiu dirbti, po penkių minučių atmečiau, nes nieko nemokėjau. Darbo stažas - nulis. Specialybė - vagis.
Pajuto didelę gėdą
-Paskui pasiūlė važiuoti į bažnyčią. Na, galvoju, ne - metus prasėdėjau bažnyčioje, pardavinėjau narkotikus, ką aš ten naujo pamatysiu.
Katedroje visada sėdėdavau apkiautęs, dairydavausi į paveikslus, žmones ir kartais pagalvodavau: eik tu sau, kiek tie žmonės turi problemų, jei meldžiasi. O kad aš turiu didelių bėdų, net nesusimąstydavau.
Man pasakė, kad važiuosime į maldos namus, kokių nemačiau - Sekmininkų bažnyčią. Sekmininkų bažnyčia - netoli Soboro. O prie Soboro yra du taškai, kuriuose pardavinėjami narkotikai. Aš tuose taškuose narkotikų gaudavau ir dykai.
Tada eidamas į bažnyčią galvojau: kai išeisiu iš bažnyčios, eisiu narkotikų. Bet bažnyčioje širdis vėl suvirpėjo. Pamačiau daug žmonių, šlovinimai vyko labai nuoširdžiai, skambėjo roko muzika. Tai man patiko. Ir dabar man patinka tokie šlovinimai, kad būtų, ūch, kaip geras rokas, uždegantys. Bažnyčioje nuėjau ieškoti pastoriaus. Suradęs sakau: aš narkomanas, draugelis atvedė, sakė, kad už mane pasimelsite. Tuomet pastorius per mikrofoną kreipėsi į susirinkusius: na, bažnyčia, melskimės, turime narkomaną. Ir man pasidarė baisiai gėda. Daug kas linksniuodavo, kad esu narkomanas, vagis, tačiau man niekada nebūdavo gėda.
Tada pirmą kartą per 20 metų pajutau gėdą. Pastorius sako: ar tu priimi Jėzų į širdį? Nežinojau, kaip tai suprasti ir ką atsakyti.
Dabar žinau, kad jis kalbėjo atgailos maldą, kurią aš kartodamas priėmiau Jėzų į širdį. Žmonės meldėsi, ir aš atsibudau gulėdamas ant grindų. Bet neatsimenu, kaip nugriuvau.
Kai atsisėdau, visas degiau ir buvau šlapias. Bet tai buvo ne tas prakaitas, kai išgyveni abstinenciją. Tuomet tas prakaitas dvokia, yra lipnus, o tada buvau šlapias, bet nebuvo smarvės.
Išėjęs iš bažnyčios sustabdžiau maršrutinį taksi ir važiavau namo. Pusiaukelėje staiga galvoju: kodėl aš važiuoju namo. Juk neturiu narkotikų! Reikia lėkti į tašką dozės pasiimti! Ir tada supratau, kad aš jau nebenoriu „kaifo". Suvokiau: su narkotikais baigta, tai, kas įvyko, buvo tikra. Viskas. Tai atsitiko 2001 metais.
Tėvas užkapojo diržu
„Panašią istoriją galėtų papasakoti ne vienas Veiklių žmonių bendrijos narys", - teigė tai pačiai bendrijai priklausantis V.Palšis.
Jis papasakojo savo istoriją.
V.Palšis:
- Kai buvau ketverių metų, tėvas mane tiesiog užkapojo diržu. Nuo to laiko pradėjau jo nekęsti. Ieškojau meilės: glaudžiausi prie motinos, glaudžiausi prie pažįstamų. Kiek prisimenu, visada buvau negeras, tiesiog parazitas.
Anksti pradėjau gerti - taip ieškojau nusiraminimo, nes norėjau mylėti ir būti mylimas. Tačiau to neradau. Grįžęs iš armijos pradėjau dar labiau gerti. Pradėjau daryti nusikaltimus, buvau pasodintas į kalėjimą, kur praleidau 17 metų.
Kalėjime pradėjau vartoti narkotikus. Manyje virė neapykanta. Kai per TV pamatydavau besišypsančius žmones, norėdavau juos primušti. Kai atlikinėjau paskutinę bausmę, susirgau džiova. Taip pat sirgau hepatitu C, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, širdies ligomis. Kartą vienas kalinys pakvietė mane į koplytėlę, sakė, kad aš ten rasiu ramybę.
Man buvo juokinga, bet aš nuėjau. Lyg ir žinojau, kad Dievas yra, bet galvojau, kad jis neturi nieko su manimi bendra. Koplytėlėje išgirdau kalbant apie Jėzų. Pradėjau skaityti Naująjį Testamentą. Dažnai su pastoriumi kalbėdavau nusidėjėlio maldą.
Visus pamilo
Vieną dieną vaikščiojau stadione ir šaukiau į debesis: Jėzau, jei gali, pakeisk mano situaciją, juk viskas yra tavo rankose... Ir tą naktį mane aplankė sapnas. Žemės rutulys, žalia pieva ir ant jos guliu aš nukryžiuotas. Mano krūtinė kilnojasi ir iš jos nori kažkas išsiveržti lauk. Staiga mano krūtinė plyšo. Iš jos iššoko juodas, perlamutrinio žvilgesio kamuolys, šovė į kosmosą, tapo kometa su šleifu ir dingo iš akių. Kai rytą atėjau į kalėjimo valgyklą, žiūrėjau į žmones ir norėjau sakyti kiekvienam: „Aš myliu tave". Žodis „myliu" tiesiog veržėsi iš manęs. Bet sukandęs dantis tylėjau, nes žinojau, kad manęs nesupras.
Kai išėjau iš kalėjimo, neturėjau kur eiti. Kelerius metus gyvenau nakvynės namuose. Neturėjau darbo, ką valgyti, bet turėjau Jėzų...
Susiradau motiną, ji sirgo krūties vėžiu. Po kurio laiko mirė. Verkiau, šaukiausi Jėzaus norėdamas sužinoti, kur ji nuėjo po mirties, nes jos gyvenimas buvo nuodėmingas. Ir jis atsakė į mano klausimą; į mane nužengė ramybė, giliai viduje išgirdau žodžius: „Prieš pusantrų metų tave išleidau į laisvę, kad mano Dvasia, veikdama per tave, paliestų tavo motiną, ji atgimtų iš aukštybių ir aš ją galėčiau pasiimti pas save."
Dabar mano gyvenimas susitvarkė. Turiu žmoną, 4 kambarių butą, turiu sūnų, kuriam 3 metai, laukiam kito lapkričio mėnesį ir esu vienas laimingiausių žemėje žmonių.
Tiesa, netekau nuolatinio darbo. Bet tai normalu - tam tikrų problemų visada yra, bet aš turiu ramybę. Problemos tikrai pasitrauks.
Neužmiršo kalėjimo draugų
- Kiekvieną pirmadienį mes, Veiklių žmonių bendrijos nariai, lankomės kalėjimuose. Ten dar yra tų, su kuriais sėdėjau. Daugelis sako: tu man esi liudijimas, nes aš pamenu, koks tu buvai, ir matau, koks esi dabar. Tikime, kad Dievas gyvas, kad jis keičia.
Kokie dalykai vyrams aktualūs kalėjimuose? Cigaretės, arbatos, kavos. Ir moterys. Bet moterų ten nėra, todėl visi masturbuojasi. Bet nemažai vyrų kalėjimuose jau gyvena laisvi - išsivadavę iš nuodėmių nelaisvės.
Aš pats 26 metus rūkiau. Jau šešeri metai nerūkau, pas svetimas nevaikštau ir esu laimingas. O kai pamatau gražią moterį?
Na, akių geismas lyg ir yra. Pavyzdžiui, Mečka į gražią moterį žiūri kaip į puikų Dievo kūrinį.
Man gali būti ir gražiausia, ir nuogiausia, bet aš jos negeidžiu, tikrai negeidžiu. Savos geidžiu.
Nenuodėmiauk, ir Dievas prie tavęs prieis. Dievas prie kiekvieno prieina.
Vienija veiklius krikščionis
Apie Veiklių žmonių bendrijos veiklą papasakojo šios organizacijos narys Gintaras Delnikaitis:
„1952 metais Tarptautinę veiklių žmonių bendriją įkūrė amerikiečių fermeris Demosas Shakirianas. Organizacija vienija įvairių krikščioniškų bažnyčių atstovus, pati nebūdama bažnyčia.
1993 m. bendrija įsikūrė ir Kaune, dabar čia veikia penki skyriai.
Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį Kauno viešbutyje „Reval Hotel" 16 valandą rengiame susitikimus, kurių metu žmonės pasakoja apie tai, kaip juos palietė Dievas, meldžiamės už tuos, kuriems reikia pagalbos.
Bendrijos nariai vykdo aktyvią socialinę veiklą, kuri finansuojama tik privačiomis lėšomis. Daugiausia dėmesio skiriame įkalintiems žmonėms. Nuolat pas juos lankomės, teikiame materialinę ir dvasinę paramą.
Interneto puslapyje www.vzb.lt galima rasti daugiau informacijos apie skyrių veiklą."
Arūnas DAMBRAUSKAS
LS korespondentas
2009-10-03
Šaltinis http://www.lrytas.lt/?data=20091003&id=lso03_a7091003&p=1&sk_id=99&view=2
DISKUTUOK APIE ŠĮ STRAIPSNĮ
