„Kai mirtis taip arti, susimąstai, koks tavo gyvenimo tikslas, ir pradedi branginti, ką turi", - ištarė 20-metė Karolina Kirilko, ko gero, vienintelė lietuvė, Haityje patyrusi žemės drebėjimą.K.Kirilko su tėvais ir trimis jaunesniais broliais prieš 4 metus iš Lietuvos emigravo į JAV. Šeima laimėjo žaliąją kortelę, suteikiančią teisę gyventi ir dirbti šioje šalyje.Mergina antrus metus studijuoja mediciną Jutikoje, netoli Niujorko. Antrąją šių metų dieną Karolina su 50 jaunuolių grupe atvyko į Haitį padėti statyti bažnyčios. Kelionę rengusi Slavų visos evangelijos bažnyčia jau aštunti metai siunčia jaunimą padėti besivystančioms šalims. Atvykę į Bompardopolio kaimelį, 42 vaikinai ir 8 merginos padėjo statyti bažnyčią ir rūpinosi našlaičiais.
Dešimtąją šios viešnagės dieną - sausio 12-ąją įvykęs žemės drebėjimas sukrėtė šią misiją.
- Ar prieš žemės drebėjimą Haityje nesklandė nelaimės nuojauta?
„Lietuvos rytas" paklausė medicinos paskaitas JAV vėl lankančios Karolinos, buvusios Vilniaus Gabijos gimnazijos auklėtinės.
- Viskas buvo kaip įprasta, niekas nieko nenujautė.
Kiekvieną dieną vaikinai iki sutemų statė bažnyčią, o merginos virė valgį ir lankėsi vaikų namuose.
Kaimelio gyventojai mus puikiai sutiko.
Tose vietose haitiečiai nelabai turi ką dirbti: žemė nederlinga, smėlėta ir akmenuota, tik kai kur auginami ryžiai.
Jie šiaip ne taip verčiasi augindami ožkas ir kiaules.
- Kur jus užklupo žemės drebėjimas?
- Sausio 12-ąją sunkvežimiu mes atvažiavome į Haičio sostinę Port o Prensą, o kitą dieną turėjome skristi namo į Jungtines Valstijas.
Po pietų ilsėjomės mus paviešėti pakvietusio pastoriaus namuose.
Buvome įsitaisę ant vienaukščio namo stogo - jis plokščias, tad patogu sėdėti ir gulėti.
Staiga pasigirdo baisus garsas - atrodė, kad po namu didžiuliu greičiu važiuoja traukinys.
Puolėme dairytis. Mūsų akyse akimirksniu sugriuvo priešais stovintys du namai, o į orą pakilo didžiuliai dulkių debesys.
Norėjome nulipti nuo stogo, tačiau negalėjome netgi atsistoti - taip baisiai kratė. Atrodė, kad tuoj visi nugarmėsime žemyn.
Bet taip neatsitiko, nors aplinkui viskas virto - iš šalia buvusios mokyklos liko tik griuvėsių krūva.
Jūs likote gyva tik todėl, kad nesugriuvo pastoriaus namas?
- Kaip tikintys žmonės esame įsiti kinę, kad mus išgelbėjo Dievo stebuklas. Juk aplink pastoriaus namą sugriuvo kelių metrų aukščio plytų tvoros, o pastatas, ant kurio stogo mes gulėjome, net neįskilo.
Kai pradėjo drebėti žemė, kita misijos grupė buvo pakeliui į parduotuvę.
Prieš tai jos nariai ilgai ginčijosi, kas turėtų ten eiti.
Per žemės drebėjimą ta parduotuvė visiškai sugriuvo. Jeigu mūsų draugai būtų greičiau susiruošę - visi būtų ten žuvę.
Trečiosios grupės nariai laiku neatvyko į viešbutį, nes vėlavo autobusas. Atvažiavę jie išvydo, kad kelių aukštų viešbučio pastatas sugriuvęs.
Tad dėl tokių stebuklingų atsitiktinumų nė vienas iš penkiasdešimties mūsų misijos narių net nesusižeidė.
- Kiek truko žemės drebėjimas?
- Kai žemė ėmė drebėti, visi buvome taip išsigandę, kad net sunku pasakyti, kiek laiko išbuvome ant to stogo.
Grįžusi namo netgi bandžiau rasti internete, kiek tiksliai drebėjo žemė. Bet, atrodo, kad tiksliai pasakyti niekas negali.
- Kaip atrodė Haičio sostinė po žemės drebėjimo?
- Vaizdas buvo klaikus. Šauksmai, riksmai, verksmai. Visi žmonės kažkur bėga.
Dulkės nuo sugriautų pastatų kyla į orą. Panika.
Kai nulipome nuo stogo, vadovai liepė laikytis atokiau nuo pastatų sienų, todėl susispietėme kiemo viduryje.
Tuo metu nežinojome, ar gyvi liko tie mūsų misijos nariai, kurie buvo išėję į parduotuvę, ir tie, kurie važiavo į viešbutį. Tik po valandos susirinkę supratome, kad visi likome gyvi.
Naktį po žemės drebėjimo praleidome pastoriaus kieme, pasitiesę savo pripučiamuosius čiužinius ir miegmaišius. Buvo griežtai nurodyta į pastatus neiti.
Tą naktį nemiegojome. Visur buvo girdėti verksmas, šūksniai, mašinų sirenos.
Kai kurie haitiečiai vis kartojo užkalbėjimus savo kalba. Girdėjome ir krikščioniškų giesmių.
- Ar buvo labai baisu?
- Išgąstį jutau tiktai tada, kai drebėjo žemė. Tačiau tuo pat metu suvokiau, kad Dievas mus apsaugos.
Po pirmojo baisaus smūgio žemę kratė dar apie 30 kartų. Tuo metu gali jausti, kaip po tavimi juda žemė, ir matyti, kaip teliūskuoja vanduo stiklinėje.
Jaučiau, kaip kraujyje kyla adrenalinas, bet panikos nepatyriau. Širdyje buvo ramybė.
- Kaip jums pavyko išvykti iš panikos apimtos šalies?
- Kitą rytą turėjome vykti į oro uostą, bet sutartu laiku sunkvežimis neatvažiavo. Vadovams pavyko susistabdyti automobilį tiesiog gatvėje.
Važiavome ne per miestą, o aplinkiniais keliais.
Oro uostas neveikė, nes skrydžius kontroliuojantis bokštas buvo apgriuvęs.
Grūsties dar nebuvo, minios žmonių pradėjo rinktis vėliau.
Mums pasakė, kad jeigu pasiseks, galėsime išskristi tiktai po dviejų dienų.
Bet mes žinojome, kad Dievas su mumis ir mums padės.
Pradėjus temti, nuėjome pasislėpti nuo lietaus po stogine. Visi vilkėjome oranžinius marškinėlius, kuriais pasirūpinome dar namie: jie turėjo padėti mums kelionėje nepa simesti.
Ten prie mūsų priėjo pilotas ir pasakė, kad atvežė iš Islandijos labdaros ir grįžta atgal tuščiomis, tad galėtų nemokamai mus nuskraidinti į Bahamas.
Jis perspėjo, kad iš ten teks pirkti naujus bilietus, bet priminė, kad padėtis Haityje darosi vis sudė tingesnė.
Drauge su mumis tuo lėktuvu skrido ir dar dvi misionierių grupės.
- Ar pirmąją dieną po žemės drebėjimo turėjote ką valgyti ar gerti?
- Mums pasisekė, kad buvome išskraidinti pirmą dieną po žemės drebėjimo.
Vėliau oro uoste prasidėjo chaosas, susirinko minios žmonių. Bet pirmą dieną vadovai mums į oro uostą atvežė sausainių ir gėrimų, o vėliau - net virtų ryžių.
Kai atvykome į Haitį, pusės litro butelis vandens kainavo dolerį, o pirmą dieną po žemės drebėjimo - jau penkis.
- Ar sudėtinga buvo tęsti kelionę iš Bahamų?
- Į Bahamas atskridome naktį, o rytą kiekvienas kreipėmės į tą skrydžių bendrovę, kur pirkome bilietus skristi iš Haičio.
Visos bendrovės nemokamai pakeitė bilietus grįžti namo.
- Kada susisiekėte su savo šeima?
- Po žemės drebėjimo Haityje telefono ryšys nutrūko, bet po kelių valandų vienam mūsų grupės nariui trumpam pavyko pagauti interneto ryšį - juo visi nusiuntėme pranešimą, kad likome gyvi.
Tėvams paskambinome tik iš Bahamų.
Grįžę visi džiaugėsi, kad likome gyvi, nes iš Haičio plaukė pranešimai apie tūkstančius žuvusiųjų. Senelė mane apsikabino ir pradėjo verkti.
- Ar Haityje tebestovi jūsų statyta bažnyčia?
- Grįžę susisiekėme su Bompardopoliu ir išgirdome, kad žemės drebėjimas jo nepalietė. Kaimelis stovi atokiai, ten iš sostinės važiavome 16 valandų.
- Ar tikite, kad gyvenimas Haityje greitai grįš į normalias vėžes?
- Man atrodo, kad ilgokai užtruks, kol tai įvyks.
Šalis labai neturtinga. Kai kurie haitiečiai pasakojo, kad namą stato 15-20 metų.
Jei pusę gyvenimo statei namą ir jis sugriuvo - iš ko pastatyti naują?
- Ar žemės drebėjimas jus kaip nors pakeitė?
- Kai mirtis taip arti, kai nežinai, ar namas grius, ar liks stovėti, susimąstai, koks tavo gyvenimo tikslas.
Svarstai, ką nuveikei per savo gyvenimą, jei jis būtų pasibaigęs tą akimirką.
Dabar labiau branginu tai, ką turiu.
- Ar ateityje nesibaiminsite vykti į kitas misijas?
- Kaip tik didesnis noras vėl važiuoti į svetimus kraštus padėti kitiems.
Juk Haityje pamačiau, kaip ten žmonės gyvena ir kiek daug reikia visur pagalbos.
Ir Lietuvoje, ir JAV žmonės gyvena net nesusimąstydami, kaip gera turėti valgyti, gerti, maudytis duše.
Haityje žmonės priversti kiekvieną dieną grumtis dėl duonos kąsnio ir gurkšnio vandens. O po šios tragedijos jiems tūkstančius kartų sunkiau tai daryti.
Dalia GUDAVIČIŪTĖ
LR korespondentė
2010-01-23
Šaltinis: http://www.lrytas.lt/?data=20100123&id=akt23_a1100123&p=1&sk_id=&view=2
